BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
© 2011 sollanz

Nenuorama

Action is the real measure of intelligence.

Napoleon Hill

Išmatuokite savo veiklą, žingsniais, žodžiais, kurie gali būti neištarti dėl kitų charizmos, besiplaikstančio jų liežuvio, degančių rankų. Nenustokime būti judančiais, veikiančiais, veikliais. Nors, prįpažistu, neatsimenu kada paskutinįkart apturėjau tinkamą penktadienį, su bent trupučiaus užmarštimi. Sekasi šeštadieniais, nes būnu su mergaite, kuriai niekad nedingsta šypsena, nebent man nematant. Štai 24 dieną mes su ja ėjome kavos, susėdusios prie gedimino prospekto, dalinomės širdimi, besiklausant folkloro, kuris tikrai buvo malonus ausims. Žingsniavome per mugę, žvarbus oras bandė pasivyti, tądien gražiai leidėsi saulė, nes laukiant Gretės, žiūrėjau į dangų, daug mąsčiau. Ėjome mes, kalbos, per baltąjį tiltą, kuris man visados buvo svetimas, todėl ir įdomus. Jo kiekviena atbraila keistai nužiūrinėjo mane, o aš bijojau ją pačiupinėti. Buvau drąsesnė tik nebent tada, kai rusvaplaukis berniukas laikė mano liemenį, o aš žvelgiau į riedlentes. Toliau keliavome vienos, mergaitiškai, kol priėjome swedbanko terasą, ten ir poilsio ieškojome, o tamsa juosė mūsų kūną. Žiūrėjome į fejerverkus, ten toli kažkur, jie buvo nuostabūs, karališki vos ne, taip ne vietoje, ne laiku, bet gražu.

25 dieną, nukaukšėjau pas Tadą Blindą, iš kurio nieko nenorėjau, nieko nesitikėjau, tai ir patiko savaip. Džiaugiuos dėl kokybės, dėl gamtos, dėl Ievos dainos. Draugelis tikėjosi ko nors labiau intriguojančio, aršaus, nenaudėliai treileriai, kurie žada atimti kvapą. Skandinome pojūčius, planus vyno taurėse. Liūdėsiu aš greit, nes išvažiuoja draugai tolyn, vis mažiau jų telieka. Aš esu nenuorama, per filmą sunku išsėdėti, per pokalbį sunku susikaupti, o kokia aš jo akimis? Kai ginti bandau savo nuomone, kurioje pusėje Vilniaus dizaino kolegija ir jo buvusi mokykla.

29 dieną, ėjau su Rima į fotografijos klubą, kuriame pasirodo daug idėjų, ateinančių planų, noro veikti, kuris galbūt gali suteikti noro prisijungti. Turiu skaitmeninį fotoaparatą, kuris džiugina mane kartais savo kokybe, kartais erzina savo nesugebėjimu padaryti gerą nuotrauką, todėl man įdomu, ar galima daryti stebuklus su juo, ar tai įmanoma. Vėliau, man pasirodė, jog vakaras yra šiltas, bent jau gražus ir priminė man vieną draugą, kurį užsinorėjo aplankyti darbovietėje, man likimas buvo palankus, jo pamaina trūko. Greitais žingsniais ir sušilusiais skruostais įėjau į kava kvepiantį pasaulėlį, pasikalbėjome, pažiūrėjome filmukus, jo draugų žavingumo gavau, juoko kažkiek ir išėjau į tamsą su šypsena. Gera diena.

Vėliau, penktadienį, su Ana nuėjome į ŠMC, į bienalę, kur Afrikos nuotraukos, kino užrašai gaubė mane. Labiausiai sužavėjęs darbas, tai - Mouna Jemal Sialos kūrinys, pavadinimu: „Sąsajos”, vitražas, koliažas, kažkokia komplikacija, pažiūrėjus iš arčiau - lengvumas. Keisti kino užrašai, juodai baltos juostos, seni vaizdai, visa tai buvo keista, bet verta buvo nueiti, tik, kad kruopelė liūdėsio ten yra. Dar įsitikinau, kad čili picerija jau po truputį eina į šoną,  nusižengia savo prioritetams, t.y. klientams. Manau, jog manęs ten bus vis rečiau, rinksiuos ką nors kitko. Tada ėjome pasivaikščioti ir užsukome į nuostabią kavos imperiją, įkopėme į jos kalną. Nesakysiu kas tai yra, bet tarsiu, kad šimtąkart geriau nei Coffee Inn’as, ką jau kalbėti apie kitas kavos vietas. Interjeras - puikus, šildantis jaukumas, originalumas, baristos svetingumas, jos šypsena. Esu laiminga.

O šeštadienis atiteko pasivaikščiojimui, kitai draugei, su kuria išžingsniavome keliukus, ratus ėjome ir kalbėjome apie keistuoliškus mūsų poreikius. Lytinį potraukį, tą būseną: „nenuorama”, kai būna kartais sunku važiuoti troleibusu, kai tiesiog miela nuo aplinkinių dėmesio, jog jauti kaip pradėdi kandžioti lūpas, tankėja kvėpavimas. Nesąmonės, kurias aptarti ne tai, kad būtina, bet savaime suprantama. Ne, ne veikėjus, o būsenas, ne didvyrius, o mus pačias. Vėl geriant kavą pasakoje, kalbant apie žmones, einant iš proto dėl jų keistumo ir poveikio mums. Gardus kąsnelis, mano žmogelis.

Kas dar? Pakeičiau darbą, atsikračiau rutinos, išsilaisvinau nuo blogių akių. Jaučiuosi puikiai, jokių kalbų. Manau, greitai elgsiuos blogai, nes artėja vakarėlių maratonas? Ar aš klystu, dievaži, dievinu norą „truputį išgerti, paišdykauti, pasitrinti į sienas, ir būti nenaudėle”. Keičiasi oras, kviečia į žygdarbius, o jaunas gyvenimas žvelgia į mane: „ką tu?”, o aš jam: „kartu”.

V

Patiko (4)

Rodyk draugams



0 komentarų ↓

Dar nėra komentarų..

Palikti komentarą