BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
© 2012 sollanz

Esu transcendeñtinis

Graži moteris skaniai kvepia. Transcendentiniu kosmoso dvelksmu.

Tomas Š.

Neįsivaizduoju kur šis mano draugelis rado tokį kvapo apibūdinimą, svarbiausia, moters apibūdinimą. Gali būti, kad sugalvojo pats, tikrai gali būti, nes jis gražiai mintis išsireikšti moka. Praėjo 20 dienų nuo paskutinio įrašo. Kuo kvepėjo dienos? Permainomis, kurios žnaibo į užpakalį ir kartais net priverčia susimąstyti, kokių vis dėlto keistų nutikimų, netikėtų įvykių pilnas mano gyvenimas.

Leidžiu vakarus su žmonėmis kavos karalystėse, nebespėju mokytis ir planuoju neįgyvendinamus dalykus. Keista, bet jausmas toks, lyg esu užstrigusi, lyg kažkas sakytų: Prašom užeiti, bet už nugaros užsidaro durys ir suvokiu, jog iš čia neištrūksiu. Kas tai? Ar nuovargis, ar nenoras džiaugtis esamais dalykais, tada koks skurdus yra mano sielos pasaulis, o mintys - nuvertėjusios.

Suprantu tik vieną, jog man pastoviai reikia žmonių, ne vieno asmens, kuris man būtų atrama, o kelių tokių vis įdomesnių ir kitokių. Esu varoma asmenybių charizma, todėl ir švyti mano siluetas iš tolo, kartais.

Taigi, vieną šaltą dieną pasiėmėme su Ana vieną laisvą dieną ir pasidalinome ja per pusę. Nuėjome pavalgyti aptarinėdamos suaugusiųjų gyvenimus, buto nuomą ir darbą, toliau mūsų laukė ŠMC ir jo paroda - Pokyčių karta. Šiuolaikinis Indijos menas. Neįtikėtina, bet man patinka parodos, kur ant baltų sienų kaba ne tik paveikslai, bet ir kokios nors meno instaliacijos. Įsiminė didelis rožančiaus maketas, Indijoje rasti žaislai, išsiuvinėti bateliai, kurių visas darbas vadinasi - Menstruacijų ciklas. Buvo gausu keistų fotografijų, meno kūrinių, prie kurių net norėjosi prisiliesti, bet vogčiomis žiūrėjau į budinčias moteris ir kaskąrt vis susilaikydavau apčiuopti vieną kitą darbo detalę. Tokią parodą reikėjo kaip nors gražiai užbaigti, todėl nuėjome vyno į artimiausią vyninę/barą? O vėliau kojos mane nunešė pas vyrą.

Vieną penktadienį su draugo draugais nuvažiavome aplankyti Trakus, tamsoje, tyloje, nes buvo vėlus vakaras. Nors ne, tylos nebuvo, nes smagi porelė neleisdavo tylėti, kiekvieną kartą vis rasdavome iš ko pasijuokti. Aš nesilaikau tradicijų, kurias visi taip ir linkę sureikšminti. Nesu buvus vietose, kur maždaug visi lietuviai lankosi, tarkime, kad ir belmontas, net nesinori ten nueiti/nuvažiuoti, o tąkart ir apie Trakus pagalvojau, jog nesu buvus kibinų, tų skaniausiųjų Trakų kibinų, todėl buvo smalsu paragauti. Na, įdomiau buvo klausytis pasakojimų apie tą kibinų karalystę, negu valgyti patį kibiną, nors, buvo skanu.

Kas mane labiausiai džiugntų, tai rytiniai pusryčiai mieste. Tai nėra buržuazinis pareiškimas, ne, tiesiog esu jautri rytui, ypač kai dieną praleidau ne namie. Ryto oras toks gaivus, taip norisi į miestą, o mieste ir kokių skanėstų, tai ir apsilankai kokioje kavinukėje, kur dar nesu buvus. Tokia vieta buvo rasta prie filharmonijos, pavadinimu kavinė - parduotuvė. Joje Marilyn Monroe nuotraukos ir kažkoks toks valgyklos pojūtis.

Ketvirtadienį buvo filmas su Rima, žiūrėjome Paris vu par mano pamėgtame knygyne. Prancūziškai romantiškas filmas, nors ir gvildeno sunkias temas: porų nuobodulį, savižudybę, mergaičių medžiojimą, neištikimybę, prostitutę ir tt. Keli filmukai sujungti į vieną visumą, ir taip laikas neprailgo, visai taip jaukiai ir gražiai, nes aktoriai - gražių veido bruožų.

Turėjau pagaliau vakarienę susidedančią iš salotų, čia tikriausiai pavasaris taip veikia, kad man norisi salotų kiekvieną mielą dieną. Kad ir vakar, sumąsčiau prie sangrijos padaryti paprastų paprastų pomidorinių agurkinių salotų, nors tądien, kai buvo tikroji vakarienė, valgiau graikiškas. Pamaitinau draugą jomis, o jis mane kepta duona su sūriu, buvo tikrai skanu, receptorių puota.

Buvau Cactus Bar, kuriame mane nutildė geriantys užsieniečiai, skelbiantys pasaulio džiaugsmus tekiloje. Seniai žadėjau Tomui, kad eisime kartu ko nors paskanauti, ką nors išgerti, o štai tas baras man buvo naujas, todėl buvo smagu apsilankyti, išgerti ir sužinoti koks šlykštus yra grenadino sirupas, ir pasiklausyti Tomo pasakojimų. Truputį vėliau mane nuvedė į vegetarų restoraną, kur reikėjo nusiaut batus, įeinant į labai kvepainčią patalpą su atsipalaidavusiais žmonėmis. Ta vieta vadinasi Vegafe - įdomi, man svetima vieta, kadangi labai mėgstu mėsą, bet be visokiausių daržovių yra skanių dalykėlių. Valgiau kažkokį suktinuką, kuriame buvo trintos bulvės ir brinzos sūris, prie jo galima buvo parinkti padažą, mano laimei buvo konservuotų pomidorų padažas, kuris labai dera su tuo suktinuku. Mano bendravalgytojas ragavo sriubos ir mažų blynelių, nieko super ypatingo, bet gi reikia paragauti naujų dalykėlių, na ir bananų duonos pabaigai. Man ten patiko, tikrai norėsiu apsilankyti dar ir paragauti kito gėrio.

Vaikštau į vokiečių kalbos kursus, todėl tenka aukoti savo ketvirtadienio filmus, kas labai liūdina, labai, tikiuosi mėnuo praeis greitai ir busiu panaši į vokietę, kalbos prasme. Sužinojau, kad viena grupiokė su draugu po studijų varo gyventi į Vokietiją, todėl ji pati mokosi vokiečių kalbos, na ir aš iš tikrųjų galėčiau pasistengti išmokti vokiečių pati, bet gramatika, oi ta gramatika, varo iš proto.

Na ir žinoma, tokiam atšilimui esant, norisi daugiau oro, todėl buvo padaryta mini ekskursija po Žveryno rajoną, su fotografavimu ir namų apžvalga. Niekad nebūčiau pagalvojusi, kad taip gera būtų gyventi prie Žvėryno stotelės, kur tiek daug kotedžų, ambasadų ir įdomių pastatų. Einant link Vingio parko, pastebėjau vos ne futuristinį pastatą, kuriame įsikūrė kažkokia kultūros įstaiga, dabar neatsimenu kokia, na mano atmintis mane stebina. Smagiausia žinoma, buvo gauti cukraus vatos ir pastebėjau tokią tendenciją, kad visos panelės lyg maži vaikai jaučia silpnybę vatai, o jų vyrai, žinoma pasirūpina, kad jos gautą tos rožinės ar baltos pukuotos vatos. Taip pat mane sužavėjo astronomijos laboratorija, prie jos esantys namai ir piešiniai ant sienos. Man patinka tokie atradimai, esu urbanistinė mergaitė.

Atėjo mano Intelligent life, dingo noras kažką kurti, tobulėti, bet aš žinau, jog tai tėra dangstis , kad nieko neveikčiau. Iš tikrųjų, kaip Julius pasakė, manyje yra kažkas, kas nedrįsta pasirodyti, kažkokia užslėpta veikimo banga, tas entuziazmas, tik reikia palaukti, kol bus koks nors potvynis, geriausiai sukursiantis mane iš naujo.

Ne, aš ne pesimizuoju, tiesiog tai yra neišsivalymas po visų darbų, rūpesčių, veiklų, tai tiesiog yra nemokėjimas atsipalaiduoti, paleisti mintis prasiblaškyti.

Aš laukiu Evos, Dovilės, teatro su Sima, paprastų kebabų, ketvirtadienio filmo, PRODIGY koncerto - kas mane stipriai nupurtė, The XX koncerto, jazz’o renginių, operos, knygų skaitymo, kelionės ir jausmo, kuris nuo idėjų, įgyvendinimo proceso neleistų ramiai miegoti, kai greičiau norėtųsi, jog išauštų rytojus, kad būtų galima prisiliesti prie idėjų įgyveninimų, gražių akimirkų…

V

Patiko (2)

Rodyk draugams



0 komentarų ↓

Dar nėra komentarų..

Palikti komentarą